- kniaukti
- 1 kniaũkti, -ia, -ė intr. 1. MŽ337, J, K, M miaukti, rėkti (ppr. apie katę): Katė be galo graudžiai kniaukė P.Cvir. Katinas, nelaimėj būdamas (kad už uodegos nutvera), kniaũkia, šnypščia, bliauna Škn. | Kažin kas pradėjo krebždėti ir katino balsu kniaukti BsMtII93. Ir kniauka it katinas, uodegą laužamas Pln. Nekniauk (neverk) kaip ir kačiokas Sv. | Volungė kniaũka, būs lytaus Užv. Voverytė kniaukė, jai pilvelį traukė (d.) Pnd. Jei namuose apuokas ima kniaukti, tai sako, kad tūse numūse nelaimė ištiksianti Mžk. | prk.: Dalgis kniaũka – nepirk: tura skambėti Varn. | Tič, nekniauk (tylėk, neišsiduok)! B, N. ^ Rytoj lys, kad katės kniauks (smarkiai lis) Krž. 2. prk. įkyriai ko prašyti: Atėjęs kniaũkė kniaũkė, kad pinigų duočiau Jd. Kniaũkė kniaũkė, iki išsìkniaukė kelis rublius Gs. Ko tu čia dabar kniaukì paskui sekdamas?! Plv. 3. prk. būti nepatenkintam, zirzti, niurzgėti; dejuoti, sielotis: Ko tu kniaukì visą laiką?! Krtn. Atejo pirkion, tai ir kniaukia: tai tę negerai, tai tę Vlk. | Dėl tokios glupstvos nėra ko kniaukt Vžns. 4. lėkti kaukiant, zvimbiant: Man bestoviant, kulkos tik kniaũka Krtn. \ kniaukti; atkniaukti; įkniaukti; iškniaukti; nukniaukti; pakniaukti; sukniaukti; užkniaukti
Dictionary of the Lithuanian Language.